Bijoti – žmogiška. Nuo seniausių laikų žmogus jautė baimę: gyvūnų, gamtos reiškinių, tamsos. Tačiau šiandien gyvename visai kitokiame pasaulyje. Vilkų miškuose mažai, gamta pažabota technologijų, o šviesą galima įjungti vienu mygtuko paspaudimu. Bet ar tai reiškia, kad mes bijome mažiau?
Iš tikrųjų – visai ne. Šiuolaikinės baimės dažnai yra nematomos, tyliai tūno mūsų galvose ir veikia kasdienius sprendimus, kartais net nesąmoningai.
Šiame straipsnyje pažvelkime, ko šiandien labiausiai bijo žmogus – ne pagal vadovėlius, o pagal tikrą gyvenimą.
Nežinomybės baimė – kodėl net pokyčiai į gerą vis tiek baugina?
Vienas dažniausių šiuolaikinių žmogaus priešų – nežinomybė. Net jei gyvenimas tarsi nebežavi, keisti jį dažnai nedrįstame. Kodėl? Nes nežinome, kas bus „ten“, kai išeisime iš savo komforto zonos.
Tai liečia darbą, santykius, gyvenamąją vietą ar net sveikatą. Žmogus gali ilgai kentėti nugaros skausmą, tačiau vengti vizito pas specialistą vien todėl, kad bijo išgirsti blogą naujieną. Net ir dantų gydymas kai kuriems kelia nerimą, nors iš tiesų šiuolaikinės procedūros yra itin saugios ir neskausmingos.
Ta nežinomybė slepiasi už durų, kurias patys neleidžiame sau atidaryti. Ir būtent todėl daugelis gyvenimų lieka „negyventi“ pilnai.
Baimė būti nepakankamu – iš kur kyla tobulumo kultas?
Socialiniai tinklai tapo ne tik bendravimo, bet ir lyginimosi įrankiu. Nuotraukos, kurių šypsenos tobulos, kūnai sportiški, gyvenimai pilni kelionių, meilės ir sėkmės. Visa tai sukuria nepasitikėjimo savimi laviną.
Tobulumo siekis tapo našta. Turime atrodyti gerai, kalbėti užtikrintai, būti produktyvūs, uždirbti daugiau, būti puikiais tėvais, draugais, partneriais. Jei kur nors suklumpame – pasijuntame nieko verti.
Ne veltui tiek daug žmonių šiandien kreipiasi pagalbos dėl perdegimo, depresijos ar nerimo sutrikimų. Mūsų vidinis „kritikas“ tapo garsesnis nei bet kada anksčiau.
Sveikatos baimė – tik tada, kai jau skauda?
Sveikata vis dar dažnai matoma kaip „duotybė“. Kol viskas gerai – nesusimąstome, bet kai pajuntame pirmuosius simptomus, nerimas užklumpa kaip lavina. Ir vis dėlto dauguma mūsų linkę atidėlioti profilaktinius patikrinimus, vengti gydymo ar ignoruoti skausmą.
Kodėl? Gal todėl, kad bijome ne tik pačios ligos, bet ir pačios kelionės – pas gydytoją, į kliniką, tyrimų atsakymų. Tačiau viskas tampa daug paprasčiau, kai turime vietą, kur jaučiamės saugūs. Tokia yra, pavyzdžiui, A.Ž odontologijos klinika, kurioje gydymas grįstas pasitikėjimu ir žmogišku ryšiu, o ne vien tik technologijomis.
Tai priminimas, kad rūpinimasis savimi nėra silpnumo ženklas – priešingai, tai didžiausias drąsos įrodymas.
Baimė būti vienam – ar tikrai visi esame tokie užimti?
Gyvename pasaulyje, kuris niekada nenutyla. Muzika, pokalbiai, telefonai, susitikimai, skubėjimas – atrodo, visi bėga. Bet jei paklaustum kiekvieno iš mūsų, kada paskutinį kartą jautėsi tikrai suprasti ir artimi – atsakymai dažnai būtų liūdni.
Vienatvė – ne tada, kai fiziškai esi vienas. Ji atsiranda, kai trūksta ryšio. Ir tai jau ne tik senjorų problema. Jauni, socialūs, veiklūs žmonės taip pat dažnai jaučia vidinį tuštumos pojūtį. Nes mes vis dažniau kalbamės ne iš širdies, o „iš įpročio“.
Kada paskutinį kartą atsisėdai ir tiesiog pabuvai su savimi?
Technologijos davė mums greitį, bet atėmė tylą. Šiandien retas žmogus išbūna bent 30 minučių vienas be telefono, muzikos ar ekrano. Baimė pabūti su savo mintimis – labai reali. Tačiau tik tada, kai išmokstame būti su savimi, galime tikrai būti ir su kitais.
Baimė prarasti kontrolę – ar įmanoma viską sukontroliuoti?
Planuojame, skaičiuojame, organizuojame. Norime žinoti, kas bus rytoj, kitą savaitę, kitais metais. Tačiau gyvenimas retai paklūsta mūsų planams. Ir būtent tada, kai kažkas „nesigauna“, iškyla giluminė baimė – kad nesame visagaliai.
Kontrolės troškimas dažnai veda į pervargimą, įtampą, net psichosomatinius negalavimus. Juk ne veltui tiek žmonių šiandien kenčia nuo galvos skausmų, nemigos, virškinimo sutrikimų, kurių priežastys – ne fizinės, o emocinės.
Ar gali būti, kad didžiausia stiprybė – išmokti paleisti?
Pasaulis, kuriame mokomės bijoti kitaip
Šiuolaikinės baimės nėra tokios akivaizdžios kaip senovėje. Mes nebesibaiminame liūtų ar audrų. Tačiau jaučiame gilias, tyliai veikiančias baimes, kurios daro įtaką mūsų sprendimams, sveikatai, santykiams.
Tai – baimės, kurios ne šaukia, o kužda. Ir todėl jos tokios pavojingos.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – kuo geriau jas atpažįstame, tuo sąmoningesni tampame. O sąmoningumas – tai pirmas žingsnis į laisvę.
Ar tikrai gyvenimas turi būti toks sunkus, ar mes patys jį tokį darome?
Kartais tereikia sustoti. Pažvelgti, kokias baimes nešiojamės su savimi. Kurias iš jų paveldėjome, o kurias susikūrėme patys. Ką galime paleisti? Ką norime pakeisti?
Ir galbūt, užuot bėgę nuo baimių, galime su jomis susipažinti. Nes tik tada, kai įvardijame, ko bijome – galime pagaliau pradėti gyventi.
