Paminėkime Pelkių dieną

zygis i pelkesVasario 2 dieną visame pasaulyje minima tarptautinė pelkių diena. Todėl šią dieną paminėti Nemuno kilpų regioninio parko direkcija kviečia savaitgalį praleisti Prienų šilo  pelkėse ir kartu keliauti į žygį, kuris organizuojamas vasario 4 dieną (informacija skelbime).
 
Prienų kraštas negali pasigirti didelėmis pelkėmis, bet pajausti kas tai yra ir kas jose auga galima apsilankant skirtingu metų laiku. Taip, kad savaitgalį pasipustykit kojeles ir į pelkę. O joje įdomių dalykų galima surasti bet  kuriuo metų laiku.
 
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis.
Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. 
 
Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis. 
 
Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotronines, arba tarpines, oligotronines, arba aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamojoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalnių daubas. 
 
Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.
 
Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėsi įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. 
 
Pelkės yra labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos tešalus. 
 
Nuo 1990 m. durpynus sausinti draudžiama. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių.
 
Parengė: R.Milušauskienė

Kalendorius

Gegužė 2017
Pr A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31 1 2 3 4

Nuorodos


m0

keliauk-kitaip

baneris

kaimo statyba