Kovo 20-ąją paminėkime Žemės dieną

emŽemės diena gimė iš paprastų žmonių susirūpinimo savo ir mūsų žemės likimu.
XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Amerikoje buvo pradėta kalbėti apie oro ir kitų gamtos išteklių tausojimą ir apsaugą, būtinumą išsaugoti parkus ir poilsio zonas. Šios problemos jaudino tik aplinkosauginio judėjimo lyderius ir paprastus Amerikos žmones.
 
Tačiau idėjų šalininkų buvo aktyviai ieškoma ir tarp politinių lyderių. Vienas jų - Geilordas Nelsonas, buvęs JAV Kongreso narys bei Viskonsino valstijos senatorius. Jis stengėsi atkreipti savo kolegų dėmesį į aplinkos problemas, tačiau jomis domėjosi tik nedaugelis Kongreso narių. Važinėjant po JAV valstijas, didžiulį įspūdį jam paliko paprastų žmonių ryžtas spręsti aplinkos apsaugos problemas savo miestuose, todėl 1969 m. G. Nelsonas įkūrė organizaciją, kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti pamatus ekologiniam švietimui visoje šalyje. 
1971 m., praėjus lygiai metams nuo pirmosios Žemės dienos, Jungtinės Tautos oficialiai įteisino kovo 20-ąją kaip Pasaulinę Žemės dieną. Žemės dienai minėti buvo pasirinktas pavasario lygiadienis - laikas, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose. 
 
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius Džonas Mak Konelas kreipėsi į mūsų tautą, ragindamas tapti Žemės globėjais, o pavasario ekvinokciją, kuri skirtingose planetos vietose yra kovo 20 - 21 d., minėti kaip Pasaulinę Žemės dieną. Atsiliepiant į šį kreipimąsi, Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas (tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba) 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.
 
Nuo 1992 m. Lietuva kasmet mini pasaulinę Žemės dieną. Minėti kovo 20-ąją esame įsipareigoję sau ir kitoms tautoms.
Gyvename jaukioje žalioje planetos Žemės šalyje. Jos plotą kadaise ištisai dengė neįžengiami miškai. Vystantis civilizacijai gamta (miškai, pelkės) turėjo užleisti vietą laukams ir pievoms, kaimams ir miestams. Esame paveldėję didžiulę kraštovaizdžio įvairovę: nuo gamtinio iki stipriai sukultūrinto. Kraštovaizdis sudėtingas darinys, kompleksas. Jo pagrindas – žemės paviršius, kurį vagoja upės ir upeliai, jame telkšo ežerai, teliuskuoja jūra. Jame gyvename mes patys. Jame telpa viskas: visi gamtos ir žmogaus veiklos komponentai. Nuolatinėje jų visų sąveikoje jis nuolat keičiasi, Kraštovaizdis atspindi ne tik gamtos raidą, bet ir žmogaus gyvensenos istoriją, mūsų tapatybę. Ne veltui kraštovaizdis Lietuvoje vadinamas tautos namais.
 
Kraštovaizdžio įvairovę aprašęs ne vienas mokslininkas, išskyręs Lietuvoje kalvotą ežeringą, smėlingų miškingų lygumų, pajūrio, agrarinį, urbanizuotą ir kitokį kraštovaizdį. Kuo įvairesnis kraštovaizdis, tuo didesnė biologinė įvairovė: ekosistemos ir rūšys, tuo įvairesnis kultūros paveldas. Kraštovaizdis, gamta formavo žmonių gyvenseną, tad skirtingame kraštovaizdyje turime skirtingą kaimų, miestelių struktūrą. Lietuvos kraštovaizdyje gausu įvairiausių gamtos ir kultūros paveldo vertybių.
Lietuva, kaip ir kiekviena civilizuota valstybė, siekia išsaugoti kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldą.
 
Efektyviausia priemonė vertybėms išsaugoti – saugomos teritorijos. Vertybių saugojimo pradžia Lietuvoje siekia seniausius laikus, bet dabartinė saugomų teritorijų sistema pradėta formuoti prieš 80 metų. Tiesa tuomet apie sistemą dar nebuvo galvota. Pirmoji saugoma teritorija – Žuvinto gamtinis rezervatas, šiuo metu tapęs Žuvinto biosferos rezervatu, tarptautinio lygio kompleksine saugoma teritorija.
 
Mūsų atmosfera yra tarsi permatoma apsauginė Žemės danga. Ji praleidžia saulės šviesą ir sulaiko Žemėje šilumą. Jei atmosferos nebūtų, saulės šiluma, atsispindėjusi nuo Žemės paviršiaus, akimirksniu grįžtų į kosmosą.
 
 Parengė NKRP vyr. specialistė R.Milušauskienė
 
 

Kalendorius

Kovas 2017
Pr A T K P Š S
27 28 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 1 2

Nuorodos


m0

keliauk-kitaip

baneris

kaimo statyba