Apsilankė

joomla analytics 

Reljefas ir geomorfologija

     Dabartinis regioninio parko teritorijos paviršius formavosi, tirpstant vėlyvojo pleistoceno trijų stadijų - Grūdos, Žiogelių ir Aukštaitijos - ledynams. Regioninio parko glacigeninį reljefą kūrė Nemuno vidurupio plaštaka, suformavusi Verknės liežuvinę dubumą, kurios paviršių vėliau aplygino, apklojo limnoglacialinėmis nuogulomis prieledyninių baseinų vandenys.

    Slūgstant prieledyninių baseinų vandens lygiui, formavosi upių tinklas. Prieledyninio baseino lygiui esant 100-105 m aukštyje, Nemuno žiotys buvo prie Punios kilpos. Verknė pasinaudojo senoviniu, po dugnine morena palaidotu slėniu, jį atnaujindama. Tuo laikotarpiu suplauti smėlynai šiuo metu dengia 95-100 m aukščio tarpuslėninę lygumą Punios kilpos rajone, į šiaurės vakarus nuo Nemajūnų.

     Ištekėjus pietinei prieledyninio baseino daliai, Verknė tapo Nemuno intaku, įtekėdama į jį ties Nemajūnais. Ir tik vėliau Verknė prasiveržė į šiaurės vakarus, sudarydama gilų žemupio slėnį, įtekėdama j Nemuną dabartinėje vietoje. Taigi Verknės slėnis dubliuoja povandeninio termokarsto atkurtą slėnį. Tik žemiau Verbyliškių Verknė, pasukusi į šiaurės vakarus, suformavo erozinį slėnį su terasomis. Verknės senslėnio tęsinys ties Nemajūnais įsiremia į Nemuno slėnį.

    Regioninio parko teritorijoje Nemuno nuolydis mažesnis, vaga daro didžiausias visame ledyninio reljefo paplitimo areale kilpas - gilumines meandras. Ir anksčiau šioje vietoje upė smarkiai vingiavo, labai išplatindama slėnį. Aukščiausią (35 m) slėnio terasą suformavo upės, tekėjusios į 80 m lygio prieledyninį ežerą, dugnas. Labiausiai Nemuno vaga meandravo, įtekėdama į 40 m lygio prieledyninį ežerą. Senovinių meandrų slėnio segmentai matomi Punios kilpoje, prie Pelekonių ir kitur maždaug 25 m aukščiau upės vagos. Aukštesniosios Nemuno slėnio terasos yra plačios, o žemesniosios - visai siauros. Ties Nemajūnais plačiausios viršutinės (V-IV) terasos. Žemiau Prienų išplatėja ir apatinės terasos, o ypač antroji.

    Nemuno ir Verknės slėniuose suformuotas aliuvinis lyguminis terasinis reljefas. Ryškiai išreikšti Nemuno ir Verknės slėniai. Nemuno slėnio šlaitai statesni nei 12°. Nemuno slėnis platus giliai įsirėžęs. Verknės slėnis regioninio parko teritorijoje giliai įsirėžęs, mažiau nei 30% slėnio ploto sudaro salpa. Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje Nemunas ir Verknė skrodžia limnoglacialinę lygumą. Vakarinėje parko dalyje plyti Prienų zandras (zandrinė plynaukštė), pakyląs daugiau nei 120 m NN. Zandro paviršių paįvairina gausios termokarstinės kilmės daubos bei raguvos. Nemuno pasieniuose vyrauja lyguminis prieledyninių ežerų suformuotas reljefas. Rytinėje parko dalyje - Jiezno-Stakliškių moreninė plynaukštė, šiaurinėje parko dalyje - Pakuonio moreninė lyguma, pietinėje parko dalyje - Simno-Balbieriškio limnoglacialinė lyguma.

    Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno slėnio šlaituose. Vyrauja 20-25 m aukščio slėnio šlaitai, tačiau ties Siponių, Balbieriškio ir kitais skardžiais jų aukštis siekia 44 m. Žemiausia regioninio parko dalis yra šiaurės rytiniame parko pakraštyje, Nemuno pakrantėje - 44 m NN, o aukščiausiai parko teritorija iškilusi vakarinėje dalyje, Prienų šile (kelias Prienai-Marijampolė iškyla iki 124,2 m NN).

Šiuo metu regioninio parko teritorijoje ryškiausiai vykstantys geomorfologiniai procesai -šoninė upinė erozija bei šoninė akumuliacija.

Pagal geomorfologinį rajonavimą Nemuno kilpų regioninio parko teritorija priskiriama Pabaltijo srities Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštės rajonui.

dsc04437img 003848

dsc04442

skevonys002 mg 0783

Kalendorius

Kovas 2017
Pr A T K P Š S
27 28 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 1 2

Nuorodos


m0

keliauk-kitaip

baneris

kaimo statyba