Apsilankė

joomla analytics 

Gamtos paminklai

storasis azuolas003Storasis ąžuolas

Tikras galiūnas Punios šilo storasis ąžuolas, augantis 12 kvartale. Jis storesnis ir aukštesnis už kitus šilo ąžuolus. Jo daugiau nei 5,5 m apimties kamienui apglėbti reikėtų ne vieno ir ne dviejų vyrų. Tai vienas stambiausių šilo ąžuolų (skersmuo 2,1 m) ir aukščiausias iš 1971 m. Lietuvoje paskelbtų medžių gamtos paminklų (aukštis - 35 m).

 

4 Punios ąžuolai

Keturi Punios šilo ąžuolai auga Punios šilo 32 kvartale. Kiekvieno jų skersmuo – apie 1,6 m, apie 30 m aukščio. Ąžuolai - gamtos paminklai, saugomi nuo 1961 m.

Kunigaikščių ąžuolai.

Pietinėje Punios šilo dalyje, kairiajame Nemuno krante, beveik priešais Punelės žiotis auga natūraliai susiformavusi ąžuolų alėja. 1996 m. ąžuolai pavadinti istorinių įvykių bei didžiųjų kunigaikščių vardais. Čia šlama Vytauto, Gedimino, Jogailos, Saulės mūšio ir kiti ąžuolai.

 

Aukščiausia Lietuvos pušis

Aukščiausia Punios šilo pušis, auganti gamtiniame rezervate, pasistiebusi 42 m, šlama jau 170 metų. Tai šiuo metu aukščiausia Lietuvos pušis. Jos liemuo sveikas, viršūnė žalia. Gamtos paminklu pušis paskelbta 1971 m.

Primename, kad lankytis gamtiniame rezervate galima tik suderinus su parko direkcijos specialistais arba lydint parko darbuotojui.

 

Balbieriškio atodanga

Balbieriškio atodanga yra Nemuno slėnio kairiajame šlaite, Žydaviškio kaime, prie pat kelio Alytus - Prienai. mg 2348

Geologiniu gamtos paminklu ji paskelbta 1974 m.

Pagrindinė atodangos dalis yra 1700 m ilgio ir 40 m aukščio. Joje atidengta ledynų suvilktų nuogulų storymė bei 7-10 m storio juostuotųjų ežerinių molių klodai, susiklostę dideliame prieledyninių Balbieriškio - Simno marių dugne. Iš juostelių (dar vadinamų varvomis) skaičiaus galima nustatyti, kiek metų tyvuliavo šaltavandenės prieledyninės marios. Čia jos užsibuvo apie 200 metų.

Balbieriškio atodangų šlaitai ne visai stabilūs, juose pasitaiko nuošliaužų, griūčių, yra ir veiklių griovų ar jų užuomazgų. Ypač Balbieriškio atodangoms priskirto ploto šiaurinėje dalyje, apaugusioje mišku, labai giliai įsirėžusi sena griova su jos šlaitų daugybėje vietų atsidengusiais uolienų sluoksniais ir su šaltiniuotu dugnu (teka upokšnis).

Daug gamtininkų mokslininkų įvairiais laikais (V. Mikaila, A. Basalykas ir kt.) lankėsi, aiškindamiesi Balbieriškio atodangose slūgsančių uolienų stratigrafinę padėtį, litologinius ypatumus, mineralinę sudėtį ir t.t. Negalima nepaminėti unikalaus reginio, atsiveriančio nuo atodangos viršaus. Tai vienas gražiausių Lietuvos peizažų. Apie čionykščių aukštų šlaitų įspūdžio galią savo laiku kalbėjo Tumas Vaižgantas, čia kvietė pabūti Kazys Boruta …

“Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą” (Č. Kudaba)

 “Nuo aukšto kalno briaunos, kuria eina plentas iš Balbieriškio į Prienus, tarytum ekrane, atsiveria reto grožio panorama: tiesus Nemuno ruožas dešinėje ir švelnus, lyg sidabrinis jo lankas kairėje” (B. Kviklys.)

Saugomų teritorijų valstybės kadastras: http://stk.vstt.lt/stk/default2.jsp?kodas=0700000000024 

 

Škėvonių atodanga

Viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose - Škėvonyse (dešiniajame Nemuno krante, šalia kelio Birštonas - Prienai). Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti atodanga - unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis. Jos santykinis aukštis - 31 m. Atodangoje ryškūs dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečio nuogulų sluoksniai. Išlikusi dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio (maždaug 5 m virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta). Tokios dūlėjimo plutos konstatavimas stratigrafams palengvina nustatyti vidurinio ir viršutinio pleistoceno uolienų ribą, padeda pažinti landšafto paleogeografines sąlygas tarpledynmetyje.

Škėvonių  atodangos vidurinėje dalyje  yra gilus ir platus erozinis įrėžis (čia šlaitas nuožulnesnis).   skevonys002

Apatinė atodangos dalis kai kur pašlapusi dėl požeminio vandens ištakų.

Škėvonių atodanga nuo 1984 m. yra valstybinis gamtos paminklas. Ji įtraukta į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą.  

Unikalus Škėvonių gūbrys tįso lyg milžiniškas krokodilas. Siauriausioje vietoje jo plotis mažiau nei 100 m, o plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m.

Kokios gamtos jėgos sukūrė šį milžiną? Nemunas ne tik graužėsi gilyn, bet ir nuolat platino savo slėnį, nepermaldaujamai ardė jo šlaitus. Šimtus ir net tūkstančius metų beveik uždaroje Prienų - Birštono kilpoje Nemunas išplaudamas vis gilesnius sluoksnius, energingai skalavo kilpos paviršių iš dviejų pusių – tekėdamas link Prienų ir grįždamas atgal. Todėl visai nenuostabu, kad galiausiai išliko tik nedidelė žemės paviršiaus, skyrusio dvi slėnio atkarpas, dalis. Dar ir dabar ilgojo gūbrio “uodegą” tebelaižo nepasotinami Nemuno vandenys, pasiglemždami savo duoklę, atidengdami Škėvonių atodangoje gūbrio klodus. Mums tai unikali galimybė pažvelgti į žemės gelmes.

Škėvonių gūbrys suklostytas iš geros kokybės žvyro, todėl senokai pradėtas kasti. Jo naikinimas prasidėjo dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Tada žvyrą veždavo arkliais. Pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras, nemaža gūbrio dalis buvo negrąžinamai sunaikinta. Karjeras grėsmingai plėtėsi Birštono link, ir jei ne Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdžio vertybių propaguotojai (P. Kavaliauskas, G. Daniulaitis), šiandien jo jau gal apskritai neturėtume.

Unikalus Škėvonių gūbrys ir jo aplinka, Škėvonių atodanga bei raiškus erozinis Birštono atragis saugomi Škėvonių geomorfologiniame draustinyje.

 

Stendinė medžiaga apie Škėvonių geomorfologinį draustinį (jpg)

Stendinė medžiaga apie Škėvonių atodangą (jpg)

 

siponi atodangaSiponių atodanga

Atodanga atsivėrusi Nemuno upės slėnio dešiniajame šlaite, Siponių kaime, Trakelių miške. Siponių atodangos aukštis – 35 m, ilgis – 600 m. Joje slūgso paskutiniojo mūsų planetos geologinio periodo (kvartero) uolienos: smėlis, žvyras, molis, moreninis priemolis. Pastarasis sudaro bene storiausius keturis sluoksnius. Geologiniu gamtos paminklu atodanga paskelbta 1997 m.

 

 Panemuninkų skardis

Skardis yra Punios šile, Nemuno upės slėnio kairiajame šlaite. Panemuninkų skardis, virš Nemuno pakilęs 62 m, apaugęs medžiais ir krūmais, tęsiasi apie pusantro kilometro. Tai vienas jauniausių Nemuno kilpų regioniniame parke gamtos paminklų - paskelbtas 1997 m.

 

Balbieriškio versmės

Balbieriškio versmės (Balbieriškio mineralinės versmės, Balbieriškio šaltiniai) – hidrogeologinis gamtos paveldo objektas, 1985 m. paskelbtas gamtos paminklu. Versmės trykšta Balbieriškio miestelyje, Prienų rajone, balbierikio versmsšaltiniuotoje pievoje, Peršėkės upelio slėnio kairėje pusėje, Nemuno kilpų regioniniame parke.

Hidrogeologinis aprašymas

Šių slėnio žemės paviršiuje atsiverančių požeminio vandens ištakų debitas siekia apie 0,13 l/s (0,5 m³/h). Balbieriškio versmės, kaip ir netoli esančių Birštono, Stakliškių telkinių mineralinis vanduo, susiję su triaso, kreidos ir kvartero geologinių sistemų dariniais. Didelės mineralizacijos vandeniui ar požeminiam sūrymui (bendroji mineralizacija, 50-120 g/l), šiame rajone glūdinčiam kristalinio pamato, kambro-vendo, permo, vietomis net ir triaso uolienose, pasiekus aukščiau slūgsančius gėlus kreidos ir kvartero vandeninguosius sluoksnius įvyksta jo „prasiskiedimas“, bendrajai mineralizacijai sumažėjant maždaug iki 5 g/l. Pakinta jo cheminė sudėtis ir vietomis susiformuoja kupoliška mineralinio vandens ištaka žemės paviršiuje. Todėl Nemuno slėnyje esančių mineralinių versmių vandenyje atsiranda ir vyrauja „giluminiai“ chloro (Cl-) ir natrio (Na+) jonai, o druskų kiekio įvairovė atskiruose šaltiniuose dėl skirtingų skiedimosi proporcijų nevienoda (kupoliškai pakilusio ir susimaišiusio vandens bendroji mineralizacija dažniausiai apie 1-5 g/l). Žinoma, kad ir Balbieriškio versmėse susiformuoja bei veržiasi mažos mineralizacijos (bendroji mineralizacija 1132,3 mg/l), silpnai sūrokas HCO3-Cl Na-Mg-Ca cheminio tipo požeminis vanduo[1].

 

auksciausias medis01Aukščiausias Lietuvos medis

Aukščiausias Lietuvos medis- 49 m aukščio, apie 160 m. amžiaus maumedis auga Degsnės botaniniame draustinyje.

Privažiuoti prie aukščiausio Lietuvos medžio galima geros kokybės gruntiniu keliu, 2,5 km atstumu nuo pagrindinio kelio Kaunas-Alytus.

Savaime maumedžiai pas mus neauga, tačiau kadaise, tarpledynmečio laikais, tai buvo įprasti medžiai Lietuvos teritorijoje. Daugiau nei prieš 160 metų Degsnės miško pakraštyje buvo pasodinti pirmieji maumedukai. Šiandien jie užima 2,7 ha plotą. Tai vienas našiausių medynų Lietuvoje – medienos tūris viename hektare yra 1237 m3. Per metus 1 ha jis priauga daugiau kaip 10 m3 medienos. Toks didelis medyno našumas pirmiausia paaiškinamas medžių aukštumu. Ūgiu maumedis pralenkia kitus spygliuočius. Vidutinis medžių aukštis Degsnės miške apie 42 m, o aukščiausi medžiai pasistiebia iki 45 ir daugiau metrų.

Unikalus Lietuvoje dirbtinai įveistas Degsnės maumedynas saugomas nuo 1960 m.

Kalendorius

Kovas 2017
Pr A T K P Š S
27 28 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 1 2

Nuorodos


m0

keliauk-kitaip

baneris

kaimo statyba