Apsilankė

joomla analytics 

AMATAI IR VERSLAI

Dailė

Yra keletas liaudies dailininkų tapytojų: Nijolė Daukšienė, Regina Kikilienė, Alfonsas Gabrilevičius, Veronika Pračkauskienė, Stasė Puskunigienė.

 

Audimas

Nuo seno Lietuvos kaime buvo audžiama. Nors ir dabar beveik kiekvienuose namuose skrynios ar spintos prikrautos įvairiausių audinių, vienok tai sparčiai nykstantis amatas. Audėjų, kaimui senstant likusių labai mažai. Viena kita moteris dar audžia Naravų, Siponių, Uosos kaimuose.

 

 Kiaušinių marginimas

Parko teritorijoje paplitęs kiaušinių marginimas vašku. Meistriškai margina Albina Gluoksnienė (Naudžiūnų k.), Dana Karalienė (Žemaitkiemio k.), Bronė Ona  Butkevičienė (Paduoblio k).

 

Drožyba

NKRP teritorijoje nuo seno puoselėjamos medžio drožybos tradicijos. Vietinių meistrų dzūkiški kryžiai, koplytėlės iki šiol puošia Nemajūnų, Punios kapines, rymo kryžkelėse ar prie sodybų. Šiuo metu medį drožia Virgilijus Bučius Punioje, Antanas Venslavičius Šaltinėnų kaime, Rimantė Butkuvė Puzonių kaime. Kęstutis Pranculis, Andrius Lik, Jonas Raiskas Birštone. Ypatingą vietą regione užima Viešoji įstaiga „Prienų drožėjai“ 

 

Smalos ir sakų išgavimas

Senieji verslai susiję su Nemunu ir mišku. Jau gerokai primiršti, juos primena kaimų vietovardžiai, ataidėję iš seniausių laikų: Būdos, Anglininkai, Rūdupis, Smolnica. Punios šilo pakraštyje kairiajame Nemuno krante nuo seniausių laikų minimas kaimelis Smolnica. Jis išnykęs, tik pamatų akmenys ir keletas obelų primena, kad čia dar prieš kelis dešimtmečius būta kaimo. Sakų distiliavimo įmonė (Smalinyčia, Smaliarnia) čia veikė nuo seniausių laikų. Ją mini lenkų archeologas Z. Gliogeris, keliavęs Nemunu 1888 m. Prienuose smaliarnė įkurta 1840 m. Dirbo iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio.

Smalą ir terpentiną varė iš senų pušinių kelmų. Tai buvo sunkus darbas, tačiau produkcija buvo reikalinga laivų, trobesių statyboje, kalvystėje.

Pušis sakinti Lietuvoje pradėta tik 1915 m. Produkcija naudota avalynės tepalui, grindų vaškui, butilo, kanifolijos lakui ir kitiems gaminiams. Dar ir dabar senuose parko pušynuose galima aptikti  įstrižai randuotų medžių, o samanose besimėtančių metalinių piltuvėlių.

 

Sielių plukdymas

Pelningiausia viduramžių prekė, gabenama Nemunu buvo mediena. Sieliai – eilėmis surišti rąstai, sutvirtinti lynais, grandinėmis, kartimis, jų ilgis būdavo iki 100 m. Sunkus buvo sielininkų darbas – akmeningos rėvos, seklumos, sūkuriai ypač pavojingi vidurupyje. Medžius plukdymui prie upių suveždavo žiemą. Sandėliai buvo ties Punia, Balbieriškiu, Uosoje, Naravuose, Prienuose.

Iš prieniškio sielininko J. Bartkevičiaus prisiminimų: „Plaukdavome ir naktį. Ant uodegos užkurdavome ugnį, kad galima būtų orientuotis, kaip eina sielio uodega. O jei mėnulis, tai ir ugnies nereikia. Nuo Kazoko ir nuo Gudo akmenų sielininkai gindavosi lyg nuo kokio pikto šuns. Gerai išplaukei pro Varniukus, Velnio tiltą, tai ir džiaugsmas. Praplaukei telyčią – melstis į bažnyčią!“

 

Žvejyba

Žvejyba – vienas seniausių žmonijos verslų. Panemunių gyventojai žvejojo Nemune ir jo intakuose. Įdomus žvejojimo būdas Didžiosiose Nemuno kilpose su plukdomaisiais tinklais. Nuo Prienų pasroviui plaukdavo 10 km, ten pasisamdydavo vežimą ir persiveždavo valtis 5-6 km iki Nemajūnų. Žvejodami, vėl pasroviui grįždavo anksti ryte su šviežia žuvimi. Daugiau kaip 40 km pavasarį žvejai įveikdavo maždaug per 12 val., vasarą – per parą.



Kalendorius

Rugpjūtis 2017
Pr A T K P Š S
31 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31 1 2 3

Nuorodos


m0

keliauk-kitaip

baneris

kaimo statyba