Fosforo trąšos – tai svarbi žemės ūkio produkcijos augimo dalis. Jas naudojant galima gerokai padidinti derlių ir užtikrinti augalų sveikatą. Vis dėlto, netinkamai naudojant fosforo trąšas, gali kilti ne tik ekonominės, bet ir aplinkosauginės problemas. Taigi, svarbu žinoti būtent tas klaidas, kurių reikėtų vengti, siekiant efektyviai taikyti šias trąšas.
Dažna klaida – per didelis fosforo trąšų kiekis, kuris ne tik nepadidins augalų produktyvumo, bet ir sukels fosforo kaupimąsi dirvožemyje. Tai gali lemti mažesnį mikroelementų prieinamumą augalams ir padidėjusį vandens taršos pavojų. Todėl būtina atidžiai sekti trąšų naudojimo rekomendacijas ir dirvožemio tyrimų rezultatus.
Kitas svarbus aspektas yra tinkamas laiko parinkimas fosforo trąšoms taikyti. Fosforas dirvožemyje juda labai lėtai, todėl geriausias laikas trąšoms įnešti – augimo pradžioje, kai augalai labiausiai jų reikalauja. Atsižvelgiant į klimato sąlygas ir augalų rūšis, gali būti keičiama trąšų įnešimo taktika, siekiant maksimalaus efektyvumo.
Fosforo trąšų rūšys ir jų svarba augalams
Kaip žinia, šios trąšos yra būtinos augalų augimui, nes padeda energetinių junginių sintezei ir šaknų vystymuisi. Taip pat jos turi įtakos ankstyvam vaisių bei sėklų brandinimui ir gerina augalų atsparumą ligoms.
Mineralinės fosforo trąšos ir jų poveikis dirvožemiui
Mineralinės fosforo trąšos, tokių kaip superfosfatas ir dvigubas superfosfatas, yra pagamintos pramoniniu būdu ir praturtintos fosforu. Superfosfatas gaunamas fosforito apdorojimo metu, taip pat papildant dirvožemio pH. Dvigubas superfosfatas turi itin aukštą fosfato kiekį. Mineralinės trąšos į dirvą patenka greitai ir veikia efektyviai, bet nepalankiomis sąlygomis gali rūgštinti dirvožemį.
- Superfosfatas: fosforo kiekis apie 18-20%
- Dvigubas superfosfatas: fosforo kiekis iki 46%
Organinių fosforo trąšų naudojimo ypatumai
Organinės trąšos yra gaunamos iš gyvūninės ar augalinės kilmės atliekų, tokios kaip kaulamilčiai ar fosforitmilčiai. Jos yra švelniai veikiančios trąšos, kuriose, be fosforo, randama ir kitų svarbių organinių junginių. Šios trąšos palaipsniui išsiskiria į dirvą ir prisideda prie jos struktūros bei biologinės įvairovės gerinimo.
- Kaulamilčiai: fosforo kiekis apie 15-25%, palaipsniui išleidžiantis į dirvą
- Fosforitmilčiai: ilgalaikis fosforo šaltinis, mažiau gerai tirpsta vandenyje
NPK trąšų sudėties ir naudojimo principai
NPK trąšos yra sudėtingos trąšos, turinčios optimalų maistinių medžiagų – azoto ((N)), fosforo ((P)) ir kalio ((K)) – santykį. Jų pavyzdys – amofoso, kuris yra subalansuotas fosforo ir azoto šaltinis. Įvairios NPK trąšų formulės skirtos specifiniams augalams, tokie kaip cukriniai runkeliai, daugiametės žolės, daržovės ir bulvės. NPK trąšų naudojimas prisideda prie visapusiško augalų fiziologinių poreikių tenkinimo.
- NPK santykis kinta priklausomai nuo trąšos tipo ir tikslo (pvz.: 15-15-15 arba 10-20-10).
- Amofoso sudėtis dažniausiai būna 12% azoto ir 52% fosforo pentoksido.
Optimalus fosforo trąšų naudojimas ir klaidų vengimas
Optimalus fosforo (P) trąšų naudojimas yra esminis augalų vystymuisi ir gero derliaus užtikrinimui. Teisingas šių trąšų naudojimas padeda išvengti trūkumo ar pertekliaus problemų, kurios gali turėti neigiamą įtaką augalų augimui ir produktyvumui.
Teisingas fosforo trąšų dozavimas ir dirvožemio pH reguliavimas
Fosforo trąšų dozavimą lemia dirvožemio pH bei augalų poreikis. Fosforas geriausiai įsisavinamas esant pH diapazone nuo 6,0 iki 7,0. Fosforo trąšos būna mineralinės ir organinės kilmės, ir jų koncentracija dirvožemyje turi būti subalansuota atsižvelgiant į:
- Specifinį augalų rūšies fosforo poreikį
- Dirvožemio tyrimų rezultatus, parodančius natūralų P kiekį
Augalų vystymosi stebėjimas ir tręšimo laiko nustatymas
Tręšimo laikas yra svarbus, nes augalai skirtingais vystymosi etapais turi skirtingą fosforo poreikį. Pavyzdžiui, daug fosforo reikia ankstyvajame augimo etape, kad susidarytų stiprios šaknys. Stebint augalus ir jų lapus, gali būti pastebėti fosforo trūkumo arba pertekliaus požymiai, tokiu atveju reikiamą tręšimą derėtų atlikti nedelsiant.
Drėgmės ir temperatūros poveikis fosforo įsisavinimui
Fosforo įsisavinimą veikia drėgmės kiekis ir temperatūra. Optimaliai fosforas pasisavinamas iš dirvos, kuri nėra nei per daug sausa, nei per daug drėgna. Taip pat žemesnė temperatūra gali sulėtinti fosforo įsisavinimą, todėl reikia atkreipti dėmesį į tai, planuojant tręšimo laiką.
Azoto ir kalio trąšų derinimas su fosforo trąšomis
Svarbu atsižvelgti į tai, kad fosforo trąšos turi būti derinamos su kitų svarbių elementų, pavyzdžiui, azoto (N) ir kalio (K), trąšomis. Azoto trąšos, tokios kaip karbamidas, ir kalio trąšos padeda skatinti auginių augimą ir stiprinti augalų imunitetą. Fosforo ir kitų makroelementų balansas turi būti subalansuotas, atsižvelgiant į augalų rūšį ir vystymosi stadiją.
Fosforo trąšų trūkumo ir pertekliaus simptomatika
Trūkumą ar perteklių galima atpažinti įvertinant augalų lapų būklę. Fosforo trūkumas dažnai pasireiškia lapų pakitimais, pavyzdžiui, jie tampa tamsiai žali arba atsiranda purpurinės dėmės. Fosforo perteklius gali slopinti kitų maistinių medžiagų, kaip Kalis ir Geležis, įsisavinimą, dėl ko augalai taip pat gali pradėti vystyti neigiamus požymius.
